Paskelbus, kad uždarome barą Fenix (Fenę) ir elektroninės muzikos mylėtojų būrelį SUBinAIR (Subinę) pasipylė skambučiai, laiškai, kuriuose Žmonės dėkojo už patirtis ir klausė, kaip galima būtų išsaugoti esamas erdves?
Vien vietų išsaugojimas ilgalaikių rezultatų neduos. Norint ir toliau augti, privalome miestelėnams parodyti – kas mes tokie, papasakoti apie tai, ką darome. Pristatyti šiuolaikinę, keliančią klausimus, verčiančią atrasti bei ir tuo pačiu lavinančią, padedančią augti kultūrą. O tam nepakanka išsaugoti vietas, kuriose, daugelio miestiečių manymu, tiesiog kiekvieną savaitgalį įpila išgert. Norint augti patiems ir auginti kitus, reikia nebijoti griauti ir ant jau esamo pamato statyti iš naujo.
Labai smagu žinoti, kad nemažai, palikusių Alytų, mūsų laukia Vilniuje. Labai norisi sostinėje turėti tų “iž Alyytaus” ambasadą ir tikrai šią užmačią bandysime įgyvendinti, kuo įmanoma greičiau, tačiau viską mesti bei pabėgti iš gimtojo miesto būtų lengviausia išeitis. Per penkiolika metų teko stebėti kiek šviesaus, aktyvaus, gebančio plačiau matyti bei jausti, norinčio augti bei atrasti jaunimo kiekvienais metais užaugina ir išleidžia Alytus. Deja, bet siekiantys daugiau, nei tik “pasodinti medį, pastyti namą ir užauginti sūnų”, į šitą miestą nebesugrįžta, nes jie čia neturi vietos savirealizacijai, o tie, kurie bando grįžti ir pasidalinti svetur sukaupta patirtimi, anksčiau ar vėliau supranta, kad naujų vėjų valdžioje niekam nereikia ir jų iniciatyva tik kelia nepatogumus šiltai bei patogiai įsitaisiusiems, todėl taipogi, anksčiau ar vėliau, mauna lauk.
Visus 15 metų baras Fenix buvo ne tik saugi vieta “išgerti”, bet ir socializavimosi, kultūrinė meka visiems ją atradusiems. Kiekvienais metais vieniems išvažiavus, užneša visiškai šviežio, gražaus jaunimo. Tokio pat “kieto”, “subrendusio”, “išskirtinio”, kokiais kadaise jautėsi daugelis iš mūsų. Ir žinome, kad ir kitais, ir dar kitais metais jų bus. Mes neturime teisės jų palikti, reikia, kad ir jie rastų panašius į save, išgirstų, pamatytų bei pajustų gražiąją, smagiąją mūsų veiklos pusę. Kad ir jie praplėstų akiratį, išdrasėtų, nusimestų pilko miesto bei visuomenės primestus standartus bei saviraišką varžančias normas. Pajustų laisvę, nebijotų, nesigėdytų būti ryškiais, išmoktų atsipalaiduoti, bendrauti, išgirsti, priimti ir anksčiau ar vėliau pražystų nematytomis spalvomis, imtų trypti, dūkti, švęsti gyvenimą, taip, kaip gali tik jie, nekreipiant dėmesio į nieką aplinkui.
Bet kokiu atveju, mes liksime ir toliau būsime švyturiu kitaip mąstantiems, tačiau alternatyvi kultūra, 50 000 gyventojų turinčiame ir nuolat senkančiame mieste, negali būti vos keleto žmonių reikalas, kaip ir renginių kiekybę bei kokybę neturi nulemti parduoti alkoholio kiekiai ar nuolat besikeičiančios ir nevisuomet išprususios valdžios malonė.
Suvokiame, kad kultūrinė veikla čia provincijoje yra gerokai prasmingesnė, nei sostinėje, kur ir taip netrūksta veiklos. Tačiau, vienas lauke ne karys ir po 15-os metų darbo supratome, kad be bendruomenės palaikymo mes judame per lėtai, bei, konkuruojant su kitomis miesto knaipėmis, priimant visus be išimties, galime virsti eiline girdykla.
Visuomet siekėme didelės, visoms amžių grupėms tinkančios renginių, koncertų erdvės, o ne miesto populiariausio, seniausio baro, su maža koncertų salyte, statuso. Todėl nusprendėme kreiptis į Jus, į tuos, kurie supranta ir vertina tai, ką mes darėme visus penkiolika metų, suvokia pagarbaus socializavimosi bei alternatyvios kultūros puoselėjimo prasmę mažuose miesteliuose. Į tuos, kurie kartu su mumis augo, jaučia bent mažiausią dėkingumą ir nors išvyko laimės bei gyvenimo prasmės ieškoti svetur, bet supranta, kad panašios kultūrinės vietos reikia ir čia užgimstančioms ateities kartoms.
Kreipiamės ir į tuos, kurie liko bei norėtų saugių erdvių poilsiui, šiuolaikiškų, kokybiškų renginių ir senstant negali mėgautis vien kaimo armonikos garsais ar tenkintis “selais, butkutėmis” ar neskoningomis, bedvasėmis, bet brangiai mirguliujančiomis eglutėmis. Į tuos, kurie tiki, kad Alytus dar gali pakilti iš pelenų.
Kartu mes galime sugrąžinti atlikėjų gyvo garso koncertus, performerių pasirodymus į mokyklas, gatves, miestiečių kiemus. Turime šviesti jaunimą, sukelti vyresnių miestelėnų susidomėjimą, praplėsti jų akiratį ir atitraukti nuo bukinančių žydrųjų ekranų bei nuolatinio “bėdų turgaus”. Turime priversti visus išeiti į gatves ne vien per miesto dienų, tarybinius laikus primenančius, proletariato paradus.
Turint nuolat augančią bendruomenę, galima remti kitus miestelio etiško verslo atstovus ar kultūrines įstaigas, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nėra vertinamos susireikšminusių valdžiažmogių. Būdami kartu, galime nebijoti rizikuoti, išpirkti apleistus pastatus, erdves, jas tvarkyti, įveiklinti ir duoti neatlygintinai naudotis miestą garsinantiems menininkams bei bendruomenės nariams, taip paskatinant Namo grįžti bei veikti svetur patirties prikaupusius žmones.
Prie to, ką darome šiandien, prie veiklų, kurias dar tik planuojame, kviečiame prisijungti kiekvieną iš Jūsų, ir nesvarbu, kur jūs šiuo metu reziduojate – Alytuje, Vilniuje, Barselonoje ar Čikagoje. Būdami vieni esame tik rutinos rate užstrigusios voveraitės, tačiau kuriant drauge, galime tapti didele jėga, gebančia ne tik sudrebinti visą mirštantį ir nuolat senkantį pramonės miestą, bet ir savo pavyzdžiu užkrėsti kitus panašius miestelius.
Jei lemta bei neišvengiama tapti traša ateities kartoms, tai bent pasistenkime, kad žemė po mūsų kojomis taptų kuo derlingesnė.
